Kas ca do atribucika?

 

Kožnais metais rangdami pescivalį išlaisdavom vis po naujų kolekcijų marškinėlių, bliuzonų ir terbukių, katras puošėm dzūkiškom prazėm, nu ir „Čiulba ulba“ štampeliu – kap gi be šito?

 

Dzūkiškus užrašus rinkom ir iš tautosakos rinkinių, tebgi ir iš mūs pescivaliuosa minimų dzidzių dzūkų kūrinių – prozos beigi poezijos, o dar ir visokių mūs užgirstų vietos žmonių posakių ca papuołė.

 

Mislinam, kų dzūkiški žodzai ne cik ausin meiliai landa, ale ir an krūcinės smagiai nešojas, kap kadu ciej žodzai primena ir nešojanciam dzūkiškai nor prieg progai pabajyc kų. O žmonys, kas šitus gražumus užmato, tai tuoj, dabok, ir klaus: „O kaip čia parašyta, kokia tarme?“ Tep randas proga pradėc šnekų apė tarmes, kokios jos gražos ir parodzyc, kų gi ne sarmata tarmiškai šnekėc. Nu, o kitųsyk, šiciej dalykai pastarnauna ir kraštiecų viens kito pažinimu: „Eeei, turteli, tai dzūkas esi? Ir aš gi!“ Tai mislinam, geras daiktas šitoj mūs atribucika.

 

Nedaug viso jau belikį, ale kviecam dzūkiškų žodzį sklaisc!

 

Užaikit, padabokit, ir kas paciko – terbukėn dėkit. Atsiųsim bilekur.

​