Kas ca do atribucika?

 

Kožnais metais išlaidzam vis po naujų kolekcijų marškinėlių, bliuzonų ir terbukių, katras puošiam dzūkiškom prazėm, nu ir „Čiulba ulba“ štampeliu – kap gi be šito?

 

Dzūkiškus užrašus rankam ir iš tautosakos rinkinių, visokių girdėtų vietos žmonių posakių, o tebgi ir iš mūs pescivaliuosa minimų dzidzių dzūkų kūrinių – prozos beigi poezijos. Cik kadangi anie rašė bendrini lietuvių kalbu – nebuvo mados tarmiškai anuomet rašyc – tai mes nepacyngim in dzūkų šnektų išversc.

 

Mislinam, kų dzūkiški žodzai ne cik ausin meiliai landa, ale ir an krūcinės smagiai nešojas, kap kadu ciej žodzai primena ir nešojanciam dzūkiškai nor prieg progai pabajyc kų. O žmonys, kas šitus gražumus užmato, tai tuoj, dabok, ir klaus: „O kaip čia parašyta, kokia tarme?“ Tai gera proga pradėc kalbų apė tarmes, kokios jos gražos ir parodzyc, kų ne sarmata tarmiškai šnekėc. Nu o kitųsyk, šiciej marškinėliai pastarnauna ir kraštiecų viens kito pažinimu: „Eeei, tai gal’ dzūkas esi? Aš irgi!“ Mislinam, geras daiktas šitoj atribucika.

 

Nedaug viso belikį, ale mūs komanda tai jau visa pasrėdius, tai kviecam ir jus neatsilikc ir sklaisc dzūkiškų žodzį!

Užaikit, padabokit, ir kas paciko – terbukėn dėkit. Atsiųsim bilekur.

​

Gyvenanciem už rubežaus: jei norit gauc siuntų, rašykit mum alektroniniu paštu, susderysim: dzukukukrautuve@gmail.com